Kristalinių rutulių istorija: nuo Džono Dī obsidiano veidrodžio iki kristalinių kaukolių mįslės

Londono Britų muziejuje saugomas juodas, beveik apvalus veidrodis, ant kurio dėklo yra XVIII amžiaus kolekcininko Horace’o Volpolo ranka rašyta etiketė: „Juodasis akmuo, kuriame daktaras Dī mėgdavo iškviesti savo dvasias.“ 2021 metais cheminė analizė parodė, kad veidrodis pagamintas iš obsidiano, išgauto Pačukoje, Meksikoje, actekų valstybės teritorijoje [5]. Kristalinių rutulių ir juodojo veidrodžio istorijoje taip nutinka dažnai: legendą patikrina laboratorija, o tikroji istorija pasirodo dar stebuklingesnė.

Kristalinis rutulys senovės Romoje: kodėl kristalas buvo laikomas ledu

Žodis „kristalas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškusio ledą. Romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis mūsų eros I amžiuje „Gamtos istorijoje“ rašė, kad kalnų kristalas randamas tik ten, kur žiemos sniegas užšąla stipriausiai, ir kad tai yra ledo atmaina, iš kurios kilo ir graikiškas pavadinimas [1]. Jis labiausiai vertino Indijos kristalą, o Europoje – Alpių kristalą. Kadangi kristalas netoleruoja karščio, romėnai kristaliniuose induose pilstė tik šaltus gėrimus [1].

Plinijus užrašė ir žinią, kuri šiandien skamba kaip saugumo įspėjimas: gydytojai geriausia priemone kūno nudeginimui arba kauterizacijai laikė saulės spinduliuose padėtą kristalinį rutulį [2]. Taigi jau prieš beveik 2000 metų buvo žinoma, kad permatomas rutulys surenka saulės spindulius kaip lęšis. Kiek brangus buvo kristalas, rodo istorija apie imperatorių Neroną: sužinojęs, kad viskas prarasta, jis supykęs sudaužė du kristalinius taures – tai buvo paskutinis jo kerštas amžininkams [2].

Anglosaksų kristaliniai rutuliai Kento moterų kapuose

Vienas žymiausių ankstyvųjų viduramžių kristalinių rutulių radinių yra iš Kento grafystės Anglijoje. Turtinguose moterų kapuose archeologai randa kvarco rutulius sidabriniuose apvaduose su vielos žiedu viršuje [3]. Kape rutulys paprastai guli tarp šlaunų, todėl tyrėjai daro išvadą, kad jis buvo nešiojamas pakabintas drabužio priekyje, galbūt prie diržo. Šalia jo dažnai būna sidabrinis šaukštas su skylėta įduba [3][4].

Kam šie rutuliai buvo naudojami, vis dar nežinoma. Kento muziejų specialistai pateikia dvi versijas: tai buvo arba didinamieji stiklai smulkiems metalo darbams, arba su būrimu ir ritualais susiję objektai [3][4]. Meidstouno muziejaus rutulys rastas Bifrons kapinynuose, datuojamuose apie 475–575 metus [4].

Džonas Dī ir Edvardas Keli: būrimas kristale Elžbietos I laikais

Džonas Dī (1527–1608/1609) buvo anglų renesanso polihistoras. Jis rašė apie alchemiją ir astrologiją, konsultavo anglų jūrininkus apie ekspedicijas į Naująjį pasaulį ir 1558 metais tapo karalienės Elžbietos I mokslo patarėju ir astrologu [5]. XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Dī vis labiau domėjosi antgamtiniais dalykais. Jis pasamdė mediumus, kurie turėjo žiūrėti į veidrodžius ar kristalus ir perduoti angelų žinutes. Žymiausias iš jų buvo Edvardas Keli [5].

Ši praktika angliškai vadinama scrying, lietuviškai – būrimu kristale ar veidrodyje. Tai istorinė praktika, o ne patikrintas metodas, tačiau Dī istorija gerai parodo, kaip vėlyvosios renesanso laikais susipynė mokslas ir magija [5]. Londono Mokslo muziejaus kolekcijoje yra su Dī susijęs kristalas, tačiau tai ne rutulys, o plokščias, 84 mm ilgio kvarco gabalas metaliniame apvade [6]. Pagal muziejaus aprašymą Dī teigė, kad šį kristalą jam 1582 metų lapkritį davė angelas Urielis. Vėliau akmuo atiteko gydytojui ir alchemikui Nikolui Kalpeperiui, kuris 1651 metais buvo įsitikinęs, kad iš kristalo ištrūko demoniška dvasia [6].

Actekų obsidianas: ką apie Dī veidrodį atskleidė 2021 metų tyrimas

Garsiausias su Dī susijęs objektas yra juodasis veidrodis. Jis beveik apvalus, 195 × 185 mm dydžio, su trumpa, pradurta rankena, o abi jo pusės kruopščiai nušlifuotos ir nupoliruotos [5]. Prieš veidrodžiui 1966 metais patenkant į Britų muziejų, jis buvo parduotas aukcione bent keturis kartus. Istorikai ilgai abejojo, ar jis tikrai priklausė Dī ir ar tai nėra kopija, pagaminta iš Europos obsidiano. Ryšį su Dī sustiprina 1624 metų teismo liudijimas: vienas liudininkas pasakojo, kad name, kur buvo atsidūrę daugybė Dī daiktų, matė „apvalų, plokščią akmenį, panašų į kristalą“, kurį daktarui Dī atnešė angelas [5].

Nupoliruotas obsidianas, vulkaninis stiklas, iš kurio actekai gamino veidrodžius

2021 metais Mančesterio universiteto archeologas Stjuartas Kempbelas su kolegomis žurnale Antiquity paskelbė cheminės analizės rezultatus [5]. Naudodami nešiojamą rentgeno fluorescencijos prietaisą, jie išmatavo keturių Britų muziejaus obsidiano objektų cheminę sudėtį ir palygino ją su Meksikos telkinių pavyzdžiais. Dī veidrodžio obsidianas atitiko Pačukos telkinį, kurį actekai naudojo daugiausiai ir kuris buvo jų teritorijoje. Tyrėjai daro išvadą, kad veidrodis yra actekų dirbinys, į Europą atvežtas netrukus po ispanų užkariavimo 1519–1521 metais, tačiau kaip tiksliai jį įgijo Dī, vis dar nežinoma [5].

Actekų pasaulyje obsidiano veidrodžiai buvo siejami su dievu Teskatlipoka, kurio vardas reiškia „rūkstantis veidrodis“. Senuosiuose rankraščiuose arba kodeksuose jis vaizduojamas su apvaliais obsidiano veidrodžiais ant galvos, krūtinės ar nugaros, o vietoje trūkstamos pėdos dažniausiai turi veidrodį. Actekai tikėjo, kad veidrodžio paviršius yra tarsi skydas nuo piktųjų dvasių ir gali pagauti žmogaus atvaizdą bei sielą [5]. Pats obsidianas yra vulkaninis stiklas, kuris susidaro, kai lava atvėsta taip greitai, kad atomai nespėja susidėlioti į kristalinę gardelę [7]. Jo kietumas yra tik 5–5,5, tačiau lūžio briaunos labai aštrios, todėl neapdirbtus gabalus laikykite atsargiai [13].

Kristalinės kaukolės: mitas prieš mikroskopą

Filme „Indiana Džounsas ir kristalinės kaukolės karalystė“ (2008) kristalinė kaukolė yra senovinė relikvija su antgamtinėmis galiomis, tačiau muziejų tyrimai pasakoja ką kita. Smitsono instituto antropologė Džeinė Maklerena Volš rašo, kad nė viena kristalinė kaukolė muziejų kolekcijose nėra rasta dokumentuotuose archeologiniuose kasinėjimuose [8].

Britų muziejaus kaukolė yra kiek mažiau nei 15 cm aukščio ir išskobta iš permatomo kalnų kristalo. Pirmą kartą ji pasirodė 1881 metais prancūzų antikvaro Eženo Bobano parduotuvėje Paryžiuje. 1885 metais Bobanas bandė ją parduoti Meksikos nacionaliniam muziejui, tačiau ten kaukolę pripažino klastote [8][9]. Niujorke vykusiame aukcione ją už 950 dolerių nupirko Tiffany & Co., o po dešimties metų, 1897-aisiais, už tą pačią kainą įsigijo Britų muziejus [8][9].

2008 metais Britų muziejaus mokslininkė Margaret Saks ir Volš žurnale Journal of Archaeological Science paskelbė tyrimą [10]. Tyrėjai padarė įrankių pėdsakų atspaudus ir juos apžiūrėjo skenuojančiu elektroniniu mikroskopu. Palyginimui buvo naudojamas kasinėjimuose rastas mišteko kalnų kristalo taurė ir penki actekų kristalo karoliukai. Senuose objektuose pėdsakai yra negilūs ir nelygūs, tokius palieka akmeniniai ir mediniai įrankiai, o abiejose kaukolėse grioveliai yra gilūs ir tolygūs, nes juos išpjovė besisukantys diskai [9]. Britų muziejaus kaukolės kvarcas, tikėtina, kilęs iš Brazilijos, Madagaskaro ar Alpių – toli už actekų ir mištekų prekybos kelių [9].

1992 metais Smitsono institutas gavo anoniminę siuntą su tuščiavidure, beveik 25 cm aukščio ir apie 14 kg sveriančia kristaline kaukole bei nepasirašytu laišku, kuriame buvo rašoma, kad tai actekų dirbinys, 1960 metais pirktas Meksikoje [8]. Joje rasta šiuolaikinio sintetinio abrazyvo pėdsakų [9], o Volš mano, kad kaukolė pagaminta Meksikoje netrukus prieš pardavimą [8]. Taip pat Mičelo-Hedžeso kaukolė, apie kurią vėliau kilo pasakojimai apie majų kilmę, dokumentuose pasirodo tik XX amžiuje, apie 1934 metus, o 1943 metais ją Sotheby’s aukcione Londone nupirko keliautojas Frederikas Mičelas-Hedžesas [8].

Didžiausi kristaliniai rutuliai ir „imperatorienės našlės“ legenda

Didžiausias žinomas kalnų kristalo rutulys pasaulyje saugomas Smitsono instituto Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje Vašingtone. Jo skersmuo – 32,7 cm, svoris apie 48,4 kg, o iššlifuotas Šanchajuje iš kvarco, išgauto Birmoje, dabartinėje Mianmare [11]. Jį nupirko teleskopų lęšių gamintojas Vorčesteris Rydas Vorners, o jo našlė rutulį padovanojo muziejui [11].

Ar žinojote? Filadelfijos Penno muziejaus 25 cm dydžio kristalinis rutulys 1924 metais pasirodė Wanamaker’s universalinėje parduotuvėje pavadinimu „Imperatorienė našlė“, kuris siejosi su Kinijos imperatore našle Cisji ir pasakojimu, kad jis kadaise priklausė imperatoriaus kolekcijoms Pekine. Muziejaus Azijos skyriaus kolekcijų saugotojas Styvenas Lengas 2024 metais šią legendą paneigė: rutulys, tikėtina, iššlifuotas apie 1923 metus iš tos pačios Birmos telkinio kaip ir Smitsono rutulys. 1988 metais rutulys buvo pavogtas, tačiau vėliau susigrąžintas [11].

Keli kiti dideli muziejų rutuliai, tikėtina, kilę iš Japonijos ir stovi ant sidabrinių stovų su bangų ir drakonų motyvais. Jau 1876 metais Filadelfijos šimtmečio parodoje buvo eksponuojamas apie 18 cm dydžio japoniškas kristalinis rutulys [11].

Kaip šiandien gaminama akmens sfera

Pirmiausia nereguliarus akmens gabalas supjaustomas į kubą arba šerdiniu grąžtu išgręžiamas cilindras. Tada iš ruošinio nukerpami kampai, kad būtų gauta apytikslė apvali forma. Naudojant akmens pjūklą ir 45 laipsnių pagalbinį įtaisą, tam reikia apie 26 pjūvių ir gali užtrukti nuo kelių valandų iki visos dienos, o su šerdiniu grąžtu pakanka apie 5 pjūvių ir valandos darbo [12]. Net iš idealaus kubo sferoje lieka tik π/6, arba apie 52 % tūrio, todėl dideliam, skaidriam rutuliui reikia labai didelio žaliavos gabalo.

Toliau ruošinys patenka į sferų šlifavimo mašiną. Kelios besisukančios galvutės spaudžia akmenį iš skirtingų pusių, o jis sukasi atsitiktine, nenuspėjama kryptimi, todėl medžiaga nuimama tolygiai nuo viso paviršiaus. Šiek tiek vandens neleidžia kilti dulkėms [12]. Po to sfera poliruojama vis smulkesniais abrazyvais, paprastai su grūdėtumu 220, 400, 800 iki 1200 ir galiausiai 4000–8000. Jei natūralus įtraukimas yra giliai, meistras jį dažnai palieka, nes iššlifuoti jį reikštų sferą labai sumažinti [12].

Kaip išsirinkti kristalinį rutulį ir kur jį laikyti

Natūralus kalnų kristalo rutulys rankoje ilgiau išlieka vėsus, o stiklas greičiau įšyla. Apvalūs oro burbuliukai ir visiškai vienalytė vidinė išvaizda rodo stiklą, o natūraliame kvarce įtraukos yra nereguliarios. Kvarco kietumas yra 7, todėl jis braižo paprastą stiklą. Visiškai nepriekaištingas ir labai pigus „kristalas“ gali būti stiklas [13]. Daugiau tikrinimo būdų rasite straipsnyje Kaip atpažinti tikrą kristalą.

Kalnų kristalas, skaidrus kvarcas, iš kurio šlifuojami kristaliniai rutuliai

Renkantis medžiagą, pagalvokite ir apie priežiūrą. Rožinio kvarco sfera ilgai laikant saulėje gali išblukti. Porėtam lazuritui ilgalaikis vanduo nerekomenduojamas, o selenitas yra gipsas, kurio kietumas 2, todėl jį valykite tik sausa šluoste. Juodojo turmalino kietumas yra 7–7,5, tačiau jis trapus išilgai skaidulų [13]. Visas šias sferas rasite kategorijoje Sferos, o obsidiano objektus – skiltyje Obsidianas.

Mažam rutuliui reikia stovo, kad jis neriedėtų. Kalnų kristalo sferai 4 cm skaidrus plastikinis stovas yra komplekte, o atskirą stovą 4–5 cm sferoms siūlome skiltyje Priedai.

Saugos pastaba. Skaidrus kalnų kristalo rutulys saulėje veikia kaip lęšis, lygiai taip pat kaip romėnų gydytojų rutuliai Plinijaus laikais. Sukaupti spinduliai gali uždegti užuolaidą, popierių ar medinį paviršių. 2024 metų sausį Eseko ugniagesiai Anglijoje pranešė apie atvejį vonios kambaryje: stiklinis kristalo rutulys buvo naudojamas kaip durų atrama, o nuo jo atsispindėję saulės spinduliai uždegė rankšluosčių krūvą [14]. Todėl skaidrių sferų nedėkite saulėtoje palangėje. Kitas formas ir jų priežiūrą palyginkite straipsnyje Kristalų formos ir priežiūros lentelėje.

Dažniausiai užduodami klausimai

Iš ko gaminamas tikras kristalinis rutulys?

Klasikinis kristalinis rutulys yra iš natūralaus kalnų kristalo, skaidraus kvarco, kurio kietumas 7. Pigūs dekoratyviniai rutuliukai dažnai yra stiklas, ką išduoda apvalūs oro burbuliukai ir visiškai vienalytė vidinė išvaizda.

Kas buvo Džono Dī juodasis veidrodis?

Tai beveik apvalus obsidiano veidrodis Britų muziejuje. 2021 metų cheminė analizė parodė, kad obsidianas kilęs iš Pačukos Meksikoje, o veidrodis yra actekų dirbinys, į Europą atvežtas netrukus po ispanų užkariavimo.

Ar kristalinės kaukolės yra senos?

Britų muziejaus ir Smitsono instituto kaukolės nėra senos. 2008 metų tyrime abiejose rasta besisukančių diskų pėdsakų, o tokie įrankiai prieškolumbinės Amerikos akmens meistrams nebuvo prieinami. Britų muziejaus kaukolė pasirodė 1881 metais Paryžiuje, o Smitsono kaukolė, tikėtina, pagaminta netrukus prieš 1960 metus.

Ar kristalinį rutulį galima laikyti saulėje?

Skaidraus rutulio nedėkite tiesioginėje saulėje, nes jis surenka spindulius kaip lęšis ir gali uždegti netoliese esančius daiktus. Rožinio kvarco ir ametisto spalva ilgai laikant saulėje taip pat gali išblukti.

Kaip vadinamas būrimas kristaliniame rutulyje?

Angliškai tai vadinama scrying, lietuviškai – būrimu kristale ar veidrodyje. Tai istorinė praktika, o ne patikrintas metodas, ir XVI amžiuje ją praktikavo, pavyzdžiui, Džonas Dī su savo mediumu Edvardu Keliu.