Kameja ir intalija: kaip senovės romėnai raižė portretus sardonikse, onikse ir karneolyje

Kryžiažodyje prašoma „brangakmenio su reljefiniu atvaizdu“? Tai yra kameja, o brangakmenis su įrėžtu atvaizdu – intalija, o abu kartu vadinami gemomis [1]. Už šių trijų žodžių slypi kelių tūkstančių metų menas: imperatoriaus Augusto portretai, išraižyti sluoksniuotame sardonikse, ir karneolio antspaudiniai žiedai, kuriais romėnai žymėjo vašką.

Kameja, intalija ir gemma: koks skirtumas

Tesauruse gemma apibrėžiama kaip brangakmenis arba pusbrangis akmuo su reljefiniu (kameja) arba įrėžtu (intalija) miniatiūriniu atvaizdu, o senovėje gemmos buvo naudojamos kaip antspaudai, nuosavybės ženklai, amuletai ir papuošalai [1]. Kamejoje atvaizdas iškyla virš fono, nes meistras nušlifuoja akmenį aplink figūrą. Intalijoje viskas vyksta priešingai: atvaizdas įrėžiamas į akmenį, tačiau jei jį įspaudžiame į minkštą medžiagą, pavyzdžiui, pašildytą vašką, atspaudas tampa reljefinis [2][3].

Žodis intalija kilęs iš itališko veiksmažodžio intagliare – įrėžti [3]. Kadangi pagrindinė intalijos paskirtis buvo palikti atspaudą, užrašai ir meistrų parašai jose buvo raižomi veidrodiniu atvaizdu, kad vaške jie būtų skaitomi teisingai [3].

	Kameja	Intalija
Atvaizdas	iškeltas virš fono	įrėžtas akmenyje
Senovinis naudojimas	papuošalai ir portretai	antspaudai ir antspaudiniai žiedai
Mėgstami akmenys	sardoniksas, oniksas, ahatas	karneolis, sardas, granatas

Nuo antspaudo iki portreto: kaip atsirado gemmų menas

Pirmosios buvo intalijos. Mesopotamijoje akmenį rankiniais įrankiais graviravo jau apie 5000 m. pr. m. e., o tokius akmenis įspausdavo į vašką, molį ar kitą antspaudų masę [4]. Metropoliteno meno muziejus rašo, kad iki maždaug V a. pr. m. e. gemmos buvo raižomos tik įdubtu reljefu, o apie šį laiką graikai pradėjo raižyti akmenis su iškeltu atvaizdu, kas buvo kamejų pirmtakai [3]. Getty muziejus kamejų atsiradimą datuoja vėliau, apie 250 m. pr. m. e., kai meistrai pradėjo nušlifuoti akmenį aplink figūrą ir naudoti sluoksniuotų akmenų spalvų juostas daugiaspalviams atvaizdams [4].

Graikų kamejos buvo dekoratyvinės, o intalijos tarnavo kaip antspaudai. Romėnų kamejos buvo raižomos daugiausia iš sardonikso, onikso ir stiklo pastos, jose vaizduoti portretai ir mitologinės scenos, o meistrai dažnai jas pasirašydavo [5]. Raižymo principas nuo senovės nepasikeitė [3]. Akmens negręžė pats įrankis, o abrazyviniai milteliai: grąžtą, diską ar kūgį mirkydavo miltelių ir aliejaus mišinyje, senovėje naudodavo švitrą ar korundą, o įrankį suko lanku [4].

Kodėl kamejoms rinkosi sluoksniuotą chalcedoną

Oniksas, sardoniksas, ahatas ir karneolis yra chalcedono arba mikrokristalinio kvarco atmainos, kurių kietumas pagal Moso skalę yra 6,5–7 [18]. Oniksas – tai juostuotas akmuo su baltomis ir juodomis juostomis, o Britannica paaiškina, kad kamejose ir intalijose jis naudojamas būtent todėl, kad sluoksnius galima išraižyti taip, kad atvaizdas ir fonas kontrastuotų spalva. Jei baltos juostos kaitaliojasi su rudomis, akmuo vadinamas sardoniksu, jei su raudonomis – karneolio oniksu [6]. Labiausiai vertintos kamejos, kuriose meistras sumaniai išnaudojo akmens sluoksnius, dažnai išraižydamas šviesią figūrą tamsiame fone [3].

Sardoniksas su baltomis ir rudomis chalcedono juostomis, iš kurių buvo raižomos kamejos

Antspaudams buvo mėgstama kita chalcedono atmaina. Karneolį graikai ir romėnai labai vertino žieduose ir antspauduose, o dalis senovinių karneolio intalijų poliruotę išlaikė geriau nei daugelis kietesnių akmenų [7]. Jo artimas giminaitis yra sardas, kurio pavadinimas kilęs nuo Sardo, senovės Lydijos sostinės [8]. GIA rašo, kad senovės Romoje antspaudams ir antspaudiniams žiedams taip pat buvo mėgstamas sardoniksas, nes karštas vaškas prie jo neprilimpa [19]. Granatai su įrėžtais atvaizdais romėnų buvo dedami į antspaudinius žiedus [18].

Ar žinojote? Juodojo onikso dažymas nėra šiuolaikinis išradimas. Metodus, kaip iš paprasto chalcedono gauti dirbtinį oniksą, I a. aprašė Plinijus Vyresnysis. Plačiai naudotą metodą, kai chalcedonas mirkomas arba verdamas cukraus tirpale, o po to apdorojamas rūgštimi, kuri porose įsigėrusį cukrų paverčia anglimi, XIX a. pradžioje sukūrė Idar-Oberšteine [18]. Ir šiandien didžioji dalis parduodamo tolygiai juodo onikso yra dažytas chalcedonas, o juostuotas juodai baltas oniksas paprastai yra natūralus [18].

Gemma Augustea ir Blakaso kameja: imperatorius akmenyje

Vienaus Meno istorijos muziejus Gemma Augustea vadina svarbiausia antikine kameja savo kolekcijoje. Ji yra 19 cm aukščio ir 23 cm pločio, išraižyta iš dvisluoksnio arabiško sardonikso (muziejaus duomenyse: dvisluoksnis oniksas), o muziejus ją datuoja 9–12 m. e. metais. Viršutinėje juostoje Augustas sėdi soste Jupiterio drabužiais ir poza, rankose laikydamas skeptrą ir augurio lazdelę, dešinėje pusėje – miesto globėja Roma, o kairėje pusėje, vedamas Viktorijos, į dvivietį vežimą lipa Tiberijus. Apatinėje juostoje dievai, galbūt, kelia pergalės ženklą ir veda belaisvius. Muziejus spėja, kad scena susijusi su Dalmatijos sukilimo numalšinimu: 10 m. sausio 16 d. Tiberijus kaip nugalėtojas įžengė į Romą. Pirmą kartą kameja paminėta 1246 m. Tulūzos Sensernėno vienuolyno inventoriuje, o XVII a. pradžioje ją įsigijo imperatorius Rudolfas II [9]. Šaltiniai dėl datavimo nesutampa: Britannica teigia, kad kameja, tikėtina, išraižyta vėliau, Kaligulos valdymo laikotarpiu, 37–41 m. [10].

Londono Britų muziejuje saugoma Blakaso kameja (Blacas Cameo), datuojama 14–20 m. Joje trijų sluoksnių sardonikse išraižytas Augusto profilis su Minervos egida ir kardo diržu, o kamejos aukštis – 12,8 cm. Iš pradžių imperatoriaus galvą puošė laurų vainikas, kurį, tikėtina, viduramžiais pakeitė dabartinis brangakmenių papuošalas. Pirmas žinomas liudijimas apie kameją yra iš 1731 m., kai ji buvo Florencijos Strozzi kolekcijoje, o į muziejaus kolekciją pateko 1867 m. iš Blakaso hercogo kolekcijos [11].

Kamejų mada nuo Medičių iki Žozefinos

Viduramžiais antikinės kamejos buvo saugomos bažnyčių ir vienuolynų lobynuose, dažnai puošniuose relikvijoriuose. XV a. kolekcininkai pradėjo jas rūšiuoti ir išskirti meniškai vertingiausias. Lorencas de Medičis savo gemmose įrėžė savo vardo lotynišką santrumpą, o jo kolekcijos 1492 m. inventoriuje geriausios kamejos buvo įvertintos kelis kartus brangiau nei geriausi Botičelio paveikslai [3]. XVIII a. kamejų populiarumas nuolat augo, o Anglijos įmonė Wedgwood pardavinėjo nesuskaičiuojamą kiekį jų kopijų ir imitacijų, o gemmų raižymo menas savo viršūnę pasiekė XIX a. viduryje [3].

Paryžiuje kamejų madą įkvėpė imperatorienė Žozefina. Ji pastebėjo, kad kamejos ir intalijos gali būti tokie pat madingi papuošalai kaip deimantai ir perlai, išėmė jas iš kolekcininkų spintų ir paskatino juvelyrus jas įstatyti į gražius rėmus. Mados žurnalas Journal des Dames et des Modes 1805 m. rašė, kad madinga dama nešioja kamejas prie diržo, kaklo papuošale, ant kiekvienos apyrankės ir diademos. 1808 m. rūmų juvelyras Nito pagamino perlų papuošalų komplektą su 45 kamejomis ir 36 intalijomis, tačiau jis buvo toks sunkus, kad nėra žinių, ar Žozefina jį kada nors dėvėjo [12]. Anglijoje kamejas pamėgo karalienė Viktorija, o keliautojai iš Italijos parsiveždavo net kamejų, išraižytų iš Pompėjos griuvėsių lavos [13].

Kriauklių kamejos: gražios, bet ne akmens

Ne kiekviena sena kameja yra akmens. Kriauklių kamejos buvo pigesnės ir lengviau apdirbamos, XIX a. tapo madingos, ir daugelis turistų jas pirko kaip suvenyrus [14]. Metropoliteno meno muziejus paaiškina, kad kriauklė yra minkšta, todėl senos kriauklių kamejos retai išlikusios. Be to, kriauklėje galima naudoti tik du sluoksnius, ir tokios kamejos niekada nebuvo tokios prestižinės kaip akmens kamejos [15][3]. Labiausiai vertintos buvo Cassis genties jūrinių moliuskų kriauklės [15].

Įdomu, kad net kriauklių pavadinimai primena akmenis. GIA rašo, kad kamejoms dažnai naudojama Cassis rufa kriauklė, kuri angliškai vadinama cornelian, beveik taip pat kaip karneolis (carnelian), ir Cassis madagascariensis arba sardonikso kriauklė, kuri po raižymo primena juostuotą ahatą [13]. Meistras kalteliais, grąžtais ir abrazyvais dirba nuo paviršiaus į vidų, o spalvų kontrastą sukuria pačios kriauklės natūralūs sluoksniai [16].

Kaip atpažinti akmens kameją

Jei turite močiutės kameją, pradėkite nuo nugarėlės. Kriauklės kamejos nugarėlė yra įgaubta, joje matoma tiesi, pluoštinė struktūra [17]. Plastikinė imitacija liečiant yra šilta, joje dažnai matomos formos žymės. Jei medžiaga yra permatoma, plastike kaip ir stikle galima matyti srauto linijas ir dujų burbuliukus [17]. Sudėtinių kamejų, pagamintų iš kelių dalių, išraižytas atvaizdas nesusilieja su fonu, o iš vieno gabalo raižytoje kamejoje figūra pereina į foną be siūlės [17]. Karštos adatos testo geriau nebandykite, nes jis gali sugadinti kameją [17].

GIA kaip kamejų kokybės veiksnius nurodo medžiagą, rėmelį, būklę, raižinio smulkumą, siužetą ir menininko parašą. Kameja gali būti žemame reljefe, kai figūra vos pakyla virš fono, arba aukštame reljefe, kai ji ryškiai išsiskiria [13]. Pavadinimu „oniksas“ rinkoje parduodamas ir juostuotas kalcitas arba onikso marmuras, kuris yra daug minkštesnis už chalcedono oniksą [18]. Daugiau požymių, kaip atskirti natūralų akmenį nuo stiklo ar dažyto, rasite straipsnyje Kaip atpažinti tikrą kristalą.

Onikso ar karneolio akmuo dovanai

Antikinės kamejos saugomos muziejuose ir antikvariatuose, tačiau patį akmenį, iš kurio jos buvo raižomos, galima padovanoti ir šiandien. Mūsų parduotuvėje rasite juodo onikso skaldos nuo 4 €, poliruotų juodo onikso akmenų (3–8 cm) po 16 € ir karneolio širdies formos poliruotą akmenį (3 cm, 9 €), kuris tinka Valentino ir Motinos dienai. Karneoliui vertinamas permatomas akmuo su sodria, tolygia oranžine raudona spalva [18]. Kitus širdies formos akmenis rasite kategorijoje Širdies formos, o juostuotus chalcedono giminaičius – kategorijoje Ahatas. Kiekvienas akmuo yra natūralus ir unikalus, todėl gausite panašų, rankomis atrinktą egzempliorių.

Oranžinis raudonas karneolis, kurį senovėje mėgo antspaudiniams žiedams

Sardoniksas yra vienas iš trijų rugpjūčio gimimo akmenų kartu su peridotu ir špineliu, o GIA jį vadina pradiniu rugpjūčio akmeniu [19], todėl jį galima pasirinkti kaip asmeninę dovaną rugpjūtį gimusiems. Visų mėnesių akmenys apibendrinti straipsnyje Gimimo mėnesio akmenys, o kaip prižiūrėti chalcedoną, skaitykite priežiūros lentelėje. Užsakymams nuo 30 € pristatymas į paštomatus Baltijos šalyse nemokamas.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kas yra kameja?

Kameja – tai akmuo, dažniausiai sluoksniuotas, kuriame išraižytas reljefinis atvaizdas, kylantis virš fono. Dažniausiai kamejos buvo raižomos iš sardonikso, onikso ar ahato, kad šviesi figūra išsiskirtų tamsesniame fone.

Kuo skiriasi kameja ir intalija?

Kamejoje atvaizdas iškeltas virš paviršiaus, o intalijoje įrėžtas akmenyje. Intalijos senovėje buvo naudojamos kaip antspaudai: jei jas įspaudžiame į vašką, atvaizdas atspaude tampa reljefinis.

Kas yra gemma?

Gemma – bendras pavadinimas brangakmeniui ar pusbrangiui akmeniui su miniatiūriniu atvaizdu: reljefiniu (kameja) arba įrėžtu (intalija). Senovėje gemmos buvo naudojamos kaip antspaudai, nuosavybės ženklai, amuletai ir papuošalai.

Iš kokio akmens gaminamos kamejos?

Klasikinės akmens kamejos buvo raižomos iš sluoksniuotų chalcedonų: sardonikso, onikso ir ahato. XIX a. madingos tapo kriauklių kamejos, kurios nėra akmuo. Imitacijos gali būti iš stiklo ar plastiko.

Kaip atskirti tikrą kameją nuo plastiko?

Plastikinė kameja liečiant yra šilta, joje dažnai matomos formos žymės, o permatomoje plastikoje padidinus galima matyti burbuliukus ir srauto linijas. Kriauklės kamejos nugarėlė paprastai yra įgaubta. Vertingą kameją geriau parodyti gemologui.

Kur galima pamatyti garsiausias kamejas?

Gemma Augustea saugoma Vienos Meno istorijos muziejuje, o Blakaso kameja su imperatoriaus Augusto portretu eksponuojama Britų muziejuje Londone.