Akmenys, iš kurių buvo gaminami dažai: lazurito ultramarinas, malachito žalia ir hematito okras

1485 metais Florencijoje, sudarant sutartį su dailininku Domenico Ghirlandaio dėl altoriaus paveikslo, užsakovas įrašė, kad mėlyna spalva turi būti ultramarinas, kurio vertė būtų apie keturis florinus už unciją [1]. Šią spalvą gaudavo iš lazurito, atvežto iš Afganistano kalnų, o tokie patys akmenys šiandien randami kristalų kolekcijose. Mineraliniai pigmentai yra sumalti akmenys, ir kai kurie iš jų kadaise buvo brangesni už auksą [2][3].

Kas yra mineraliniai pigmentai

Pigmentas – tai spalvota medžiaga smulkios pudros pavidalu, kurią sumaišo su rišikliu, kad gautų dažus. Mineralinius pigmentus gamindavo iš akmenų: spalvingiausius gabalus atrinkdavo, pašalindavo priemaišas ir sumaldavo į pudrą, kurią vėliau maišydavo su aliejumi ar kitu rišikliu [4]. Viduramžių dailininkai pudrą taip pat maišydavo su kiaušinio tryniu ar klijais [5]. Lentelėje apibendrinti keturi akmenys ir iš jų gamintos spalvos.

Akmuo	Pigmentas ir spalva	Kur ir kada naudota
Lazuritas (lapis lazuli)	ultramarinas, sodriai mėlyna	nuo VI a. Afganistane, plačiai XIV–XV a. Europos mene
Azuritas	azuritas, mėlyna	nuo Senovės Egipto iki XVIII a., viduramžių Europoje pagrindinė mėlyna spalva
Malachitas	malachito žalia	Senovės Egipto akių dažai, Europos paveikslai XV–XVI a.
Hematitas	raudonas okras	priešistoriniai dažų mišiniai ir urvų piešiniai, renesanso kūno atspalviai

Lazuritas ir ultramarinas: mėlyna, kuri buvo brangesnė už auksą

Lazuritas, arba lapis lazuli, nėra vienas mineralas, o uoliena. Jos mėlyną spalvą suteikia mineralas lazuritas, o paprastai joje būna ir balto kalcito bei auksinių pirito grūdelių [6][7]. Žymiausios radimvietės yra Hindukušo kalnuose Afganistano šiaurės rytuose prie Kokčos upės, kur ties Sar-e-Sang kaimu lazuritas sudaro iki šešių metrų storio lęšius marmure [8]. Amerikos Gemologijos institutas (GIA) rašo, kad Badachšano kasyklos veikė jau apie 700 m. pr. m. e., veikia ir šiandien, ir yra seniausi žinomi komerciniai brangakmenių gavybos šaltiniai pasaulyje [9]. Lazurito inkrustacijos iš Sar-e-Sang yra ir Tutanchamono auksinėje laidojimo kaukėje [8].

Kaip pigmentą lazuritą pradėta naudoti VI a. Afganistane. Europą jis pasiekė per Veneciją, o plačiausiai naudotas XIV–XV a. knygų miniatiūrose ir Italijos paveiksluose ant medinių panelių [3]. Pavadinimas ultramarinas kilo iš lotyniško „ultramarinus”, reiškiančio „už jūros”, nes akmuo buvo atvežamas iš tolimų kraštų [10]. Gerą pigmentą gauti buvo sunku. Italų dailininkas Cennino Cennini savo dailininko vadove, tikėtina, parašytame XIV a. pabaigoje [11], aprašė, kaip lazurito pudrą maišyti su pušų sakais, mastika ir vašku, minkant mažiausiai tris dienas, o paskui mėlyną pigmentą išspausti šiltame šarmuotame vandenyje, minkant masę kaip duonos tešlą [5]. Pirmieji gavimai duodavo geriausią mėlyną spalvą: jei akmuo buvo geras, pirmųjų dviejų gavimų mėlyna buvo verta aštuonių dukatų už unciją, o paskutinius du gavimus Cennini vadino blogesniais už pelenus [5].

Todėl ultramarinas dažnai buvo taupomas svarbiausioms paveikslo vietoms, pavyzdžiui, Kristaus ir Mergelės Marijos apsiaustui [3]. Ghirlandaio sutartyje buvo nurodyta tiek viso paveikslo kaina – 115 florinų, tiek tai, kokio brangumo turi būti mėlynas pigmentas [1]. Londono Nacionalinė galerija, aprašydama Sassoferrato paveikslą „Mergelė maldoje” (1640–1650), ultramariną vadina brangiausiu mėlynu pigmentu. Jį gamino iš lazurito, kasamo Afganistano šiaurės rytuose [2]. Mikelandželo paveiksle „Laidotuvių scena” apatinis dešinysis kampas liko tuščias. Galerija rašo, kad ten, tikėtina, turėjo būti Mergelė Marija, ir spėja, kad dailininkas šią spalvą atidėjo paskutiniam momentui, nes ultramarinas buvo brangiausias ir, galbūt, sunkiai gaunamas pigmentas [12]. Ticianas savo paveiksle „Bachas ir Ariadnė” grynuoju ultramarinu tapė ryškiai mėlyną dangų, o tolimesnį, žalsvai mėlyną peizažą – azuritu [13].

Ar žinojote? 2019 metais paskelbtame tyrime mokslininkai pranešė radę šimtus smulkių lazurito dalelių dantų akmenyje moters, palaidotos prie nedidelio moterų vienuolyno Dalheime netoli Paderborno Vokietijoje. Ji mirė 45–60 metų amžiaus laikotarpiu nuo 1000 iki 1200 metų. Tyrėjai padarė išvadą, kad tikriausiai ji pati tapė knygų miniatiūras su ultramarinu ir, dirbdama, laižė teptuko galą [14]. Autoriai šį radinį vadina tiesioginiu įrodymu, kad viduramžiais prabangius rankraščius kūrė ir moterys.

Mūsų parduotuvės skiltyje Lazuritas rasite poliruotą lazuritą iš Afganistano ir 4 cm lazurito sferą su auksinėmis pirito gyslomis, o kitas sferas rasite skiltyje Sferos. Prieš perkant verta žinoti, kad lazuritas dažnai dažomas, už jį kartais siūlomas dažytas howlite arba magnezitas, o panašus yra ir sodalitas [7]. Daugiau apie imitacijų požymius skaitykite straipsnyje Kaip atpažinti tikrą kristalą.

1828 metai: ultramarinas iš laboratorijos

Jau 1814 metais prancūzų chemikas Vauquelin paskelbė, kad mėlynos masės iš stiklo gamyklos sodos krosnies pagal sudėtį panašios į lazuritą [3]. 1824 metais Prancūzijos nacionalinė pramonės skatinimo draugija paskelbė 6000 frankų premiją tam, kas išras sintetinį ultramariną, kainuosiantį ne daugiau kaip 300 frankų už kilogramą [3]. Ketverius metus premija nebuvo skirta, kol 1828 metų vasario 4 dieną ją gavo Jean Baptiste Guimet [3]. Po mėnesio Tiubingeno universiteto chemijos profesorius Christian Gottlob Gmelin paskelbė šiek tiek kitokią metodiką. Abu metų metus ginčijosi, kuris buvo pirmas, tačiau Prancūzija premiją paliko Guimet [3].

Apie 1830 metus Guimet ultramariną jau gamino savo fabrike Prancūzijoje [3]. Sintetinis ultramarinas turi tokią pačią cheminę sudėtį kaip natūralus [10], o jo kaina buvo daug mažesnė [3][4]. Todėl natūralų ultramariną iš lazurito šiandien daugiausia naudoja menininkai, besimokantys istorinių technikų [4].

Azuritas: viduramžių kasdienė mėlyna

Azuritas yra vario karbonatas, susidarantis, kai anglies dioksidu prisotintas vanduo įsiskverbia į žemę ir reaguoja su vario rūda [15]. Kaip pigmentas jis buvo naudojamas jau Senovės Egipte, o viduramžiais ir renesanso laikotarpiu buvo svarbiausias mėlynas pigmentas Europoje [15]. Fitzwilliamo muziejus Kembridže rašo, kad knygų miniatiūrų dailininkai azuritą dažnai naudojo kaip pigesnę alternatyvą brangiam ultramarinui [16]. Cennini rašė, kad azuritas randamas prie sidabro gyslų ir jo daug Vokietijoje, ir perspėjo, kad renkantis lazuritą, jo negalima supainioti su azurito akmeniu [5].

Azurito mėlyna ne visada išlieka. Laikui bėgant azuritas lėtai virsta malachitu, todėl jo spalva tampa šviesesnė ir žalesnė [15]. Nuo XVIII a. jį palaipsniui pakeitė dirbtiniai pigmentai, pavyzdžiui, Prūsijos mėlyna [15]. Gamtoje azuritas ir malachitas dažnai auga toje pačioje radimvietėje ir būna suaugę, o tokia medžiaga vadinama azurmalachitu [15]. Mūsų parduotuvėje abi spalvos susitinka azurito ir malachito apyrankėje.

Malachitas: žalia spalva iš vario rūdos

Malachitas yra žalias vario karbonatas. Jis susidaro nedideliame gylyje virš vario radimviečių, nusėdant vandenyje esančioms medžiagoms plyšiuose ir ertmėse [17]. Egipte ir dabartinio Izraelio teritorijoje malachito radimvietės buvo naudojamos jau prieš daugiau nei 4000 metų vario gavybai, o iš tos pačios medžiagos buvo gaminami ir papuošalai, ir pigmentai [17]. Senovės Egipte malachitas buvo naudojamas daugiausia akių dažams: jį gaudavo Sinajuje ir rytų dykumoje, o malachito pudra ir neapdoroti gabalai rasti daugelyje kapų [18]. Malachitą trindavo ant plokščių kosmetikos paletės su akmenuku [19].

Europoje malachito pigmentas randamas XV–XVI a. paveiksluose, bet XVII a. naudotas vis rečiau, nes atsirado kitų žalių pigmentų [17]. Knygų miniatiūrose, ypač Italijoje ir Prancūzijoje, jis dažnai naudotas nuo XV a. pradžios [20]. Londono Nacionalinės galerijos mokslininkai malachitą tyrinėjo Giovanni Bellini paveiksle „Kristaus malda sode” [21]. XIX a. didelės Uralo radimvietės tiekė daug malachito papuošalams ir skulptūroms, o šiandien didelė dalis papuošalams naudojamo malachito atkeliauja iš Kongo Demokratinės Respublikos [17]. Malachito papuošalų rasite skiltyje Malachitas.

Hematitas ir raudonas okras: seniausia spalva

Raudonas okras yra viena seniausių spalvų, kurią žmonės gamino sąmoningai. Archeologai okru vadina žemę ar uolieną, kurioje yra raudonų ar geltonų geležies oksidų arba hidroksidų [22]. Blomboso urve Pietų Afrikoje 2008 metais rasta apie 100 000 metų senumo okro dirbtuvė su dviem darbo įrankių komplektais. Okro gabalus trindavo į kvarcito plokšteles, pudrą maišydavo su sumaltais kaulais, anglimi ir skysčiu, ir laikydavo dviejuose dideliuose jūros kriauklių kiautuose [22]. Tyrėjai spėja, kad mišinys buvo naudojamas puošybai ir dažymui [22].

Hematitas yra geležies oksidas Fe2O3, o jo pavadinimas kilęs iš graikų žodžio „haimatitis”, reiškiančio „kraujo raudonumo”, nes sumaltas jis yra raudonas [23][7]. Su hematito pigmentais buvo kuriami urvų piešiniai, kuriems iki 40 000 metų, o renesanso laikotarpiu raudoną hematitą maišydavo su baltu pigmentu, kad gautų kūno atspalvius [23]. Tai galite patikrinti patys: jei neapdorotą hematitą patrauksite per neglazūruotos porceliano plokštelės paviršių, liks raudonai ruda juosta, nors pats akmuo dažnai būna sidabriškai pilkas [7][23]. Stipriai magnetinės „magnetinio hematito” karoliukai iš tikrųjų yra žmogaus sukurtas medžiaga [7]. Geležies oksidai taip pat nudažo karneolį ir raudoną jaspį [7].

Saugumas: kodėl šių akmenų neverta malti namuose

Jei po šių pasakojimų norėtumėte patys pasigaminti dažų, geriau to nedarykite. Azuritas ir malachitas turi vario. Mūsų enciklopedijoje nurodyta, kad azurito dulkių negalima įkvėpti, po neapdorotų pavyzdžių laikymo rekomenduojama nusiplauti rankas, o azurito niekada nedėti į geriamąjį vandenį ir nenaudoti vandens eliksyrams [7]. Taip pat negalima įkvėpti malachito pudros [7], o menininkų pigmento saugos duomenų lape malachito pigmentas klasifikuojamas kaip kenksmingas prarijus, su nurodymu vengti dulkių susidarymo ir po naudojimo kruopščiai nusiplauti [24].

Lazuritas yra porėtas, todėl ilgalaikis kontaktas su vandeniu ir cheminėmis medžiagomis jam nerekomenduojamas [7]. Malachitas ir azuritas yra minkšti, jų kietumas 3,5–4, o malachitas jautrus karščiui ir rūgštims, todėl šiuos akmenis valykite sausa arba lengvai drėgna šluoste ir saugokite nuo įbrėžimų [7]. Visų akmenų priežiūros taisyklės pateiktos priežiūros lentelėje.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kas yra mineraliniai pigmentai?

Tai sumalti spalvoti mineralai ar uolienos, kurie maišomi su rišikliu, pavyzdžiui, aliejumi ar kiaušinio tryniu. Istorijoje svarbiausi buvo ultramarinas iš lazurito, azuritas, malachitas ir geležies oksidų turintys okrai.

Iš ko gaminamas ultramarinas?

Natūralus ultramarinas gaminamas iš lazurito arba lapis lazuli, iš uolienos išskiriant mėlyną mineralą lazuritą. Nuo maždaug 1830 metų gaminamas sintetinis ultramarinas su tokia pačia chemine sudėtimi, ir jis yra daug pigesnis.

Ar ultramarinas tikrai buvo brangesnis už auksą?

Pigmentų istorijos šaltiniai rašo, kad renesanso laikotarpiu ultramarinas buvo brangesnis už auksą, o Londono Nacionalinė galerija jį vadina pigmentu, kuris kadaise buvo vertingesnis už auksą. 1485 metų sutartyje Florencijoje buvo nurodyta, kad ultramarino vertė turi būti apie keturis florinus už unciją.

Iš ko gaunamas okras?

Okras yra žemė arba uoliena su geležies oksidais ar hidroksidais, ir priklausomai nuo jų jis būna raudonas arba geltonas. Hematitas yra geležies oksidas, ir sumaltas jis yra raudonas, todėl naudojamas raudonam pigmentui gauti.

Ar malachitas yra nuodingas?

Malachitas turi vario. Pavojų kelia jo dulkės ir prarijimas: dulkių negalima įkvėpti, o malachito pigmentas klasifikuojamas kaip kenksmingas prarijus. Todėl akmens nemalkite, nedėkite į geriamąjį vandenį ir po neapdorotų pavyzdžių laikymo nusiplaukite rankas.

Kaip atskirti natūralų lazuritą nuo imitacijos?

Natūraliame lazurite yra atsitiktinai išsibarsčiusių pirito taškelių ir baltų kalcito vietų. Dažytame materiale dažai kaupiasi plyšiuose ir gali nudažyti su acetonu sudrėkintą vatos pagaliuką, o sodalite paprastai nėra auksinių pirito taškelių.

Šaltiniai

1. Domenico Ghirlandaio ir Spedale degli Innocenti sutartis, 1485 (anglų vertimas, SUNY Oneonta meno istorijos kurso medžiaga). https://www.oneonta.edu/faculty/farberas/arth/arth200/artist/artist_contracts.htm
2. The National Gallery, London. Sassoferrato, The Virgin in Prayer, 1640-50. https://www.nationalgallery.org.uk/paintings/sassoferrato-the-virgin-in-prayer
3. WebExhibits. Pigments through the Ages: History of Ultramarine. https://www.webexhibits.org/pigments/indiv/history/ultramarine.html
4. Geology.com. Lapis Lazuli. https://geology.com/gemstones/lapis-lazuli/
5. Cennino Cennini. Il Libro dell’Arte (The Craftsman’s Handbook), D. V. Thompson vertimas, 1933, LX ir LXII skyriai. https://noteaccess.com/Texts/Cennini/2a.htm
6. GIA (Gemological Institute of America). Lapis Lazuli. https://www.gia.edu/lapis-lazuli
7. FREQUENCIES akmenų enciklopedija: lazuritas, azuritas, malachitas, hematitas, karneolis, raudonasis jaspis, sodalitas (duomenys patikrinti pagal GIA, Mindat, geology.com). https://frequencies.lv/enciklopedija/
8. IUGS Geological Heritage. The Sar-e-Sang Lapis Lazuli Deposit. https://iugs-geoheritage.org/?p=10779
9. GIA. Lapis Lazuli History and Lore. https://www.gia.edu/lapis-lazuli-history-lore
10. Fitzwilliam Museum, Cambridge (MINIARE). Ultramarine. https://fitzmuseum.cam.ac.uk/illuminated/lab/overview-of-artists-materials/ultramarine/type/material
11. The National Gallery, London. Glossary: Cennino Cennini. https://www.nationalgallery.org.uk/paintings/glossary/cennino-cennini
12. The National Gallery, London. Michelangelo, The Entombment, about 1500-1. https://www.nationalgallery.org.uk/paintings/michelangelo-the-entombment
13. The National Gallery, London. Titian, Bacchus and Ariadne. https://www.nationalgallery.org.uk/paintings/titian-bacchus-and-ariadne
14. Max Planck Society. Illuminating women’s role in the creation of medieval manuscripts (2019). https://www.mpg.de/12632827/medieval-women-early-involvement-in-manuscript-production
15. Geology.com. Azurite. https://geology.com/minerals/azurite.shtml
16. Fitzwilliam Museum, Cambridge (MINIARE). Azurite. https://fitzmuseum.cam.ac.uk/illuminated/lab/overview-of-artists-materials/azurite/type/material
17. Geology.com. Malachite. https://geology.com/minerals/malachite.shtml
18. Global Egyptian Museum. Glossary: Malachite. https://www.globalegyptianmuseum.org/glossary.aspx?id=232
19. National Museums Liverpool. Cosmetic Palette. https://www.liverpoolmuseums.org.uk/artifact/cosmetic-palette-39
20. Fitzwilliam Museum, Cambridge (MINIARE). Malachite. https://fitzmuseum.cam.ac.uk/illuminated/lab/overview-of-artists-materials/malachite/type/material
21. The National Gallery, London. Chemistry of colour: malachite (Bellini, The Agony in the Garden). https://www.nationalgallery.org.uk/behind-the-scenes/chemistry-of-colour-malachite
22. ScienceDaily / University of the Witwatersrand. 100,000-year-old ochre toolkit and workshop discovered in South Africa (2011). https://www.sciencedaily.com/releases/2011/10/111013141807.htm
23. Geology.com. Hematite. https://geology.com/minerals/hematite.shtml
24. Cornelissen & Son. Malachite pigment, saugos duomenų lapas (2014). https://www.cornelissen.com/media/attachment/file/m/s/msds_pgr_malachite.pdf